VELYKOS ITALIJOJE

Velykos yra svarbiausias katalikų metų įvykis. Čia, Italijoje, Velykų diena yra praktiškai svarbesnė nei šv. Kalėdos.

Didžioji savaitė yra ne tik proga daugiau laiko praleisti su šeima, draugais ir artimaisiais, bet ir sudalyvauti, pamatyti pačių įvairiausių ritualų ir tradicijų. Šimtmečius  egzistuojančios religinės apeigos, folklorinės ceremonijos, procesijos, šokiai ir žaidimai ritasi per regionus, miestus ir kaimus. Kiekviename regione tradicijos skirtingos, kiekvienas miestas ar kaimas švenčia savaip.

Italijoje išlikę ir tradicijų, labai panašių į Lietuvoje puikiai žinomas. Udinės provincijoje kiaušiniai ridenami nuožulniu smėlio baseinu. Kas pataiko į priešininko kiaušinį, laimi prizą: centą arba saldainį. Umbrijoje, Emilia Romagna paplitęs kiaušinių daužymas,  tikrinant, kieno stipriausias- visai kaip Lietuvoje.

Neatsiejama Velykų stalo detalė- šventinta alyvmedžio šakelė.

Kokie tradiciniai patiekalai?  Kiekvienas regionas gamina skirtingus patiekalus. Visus juos sudėtinga išvardinti, tad pažiūrėkime į bendras tendencijas, daugiausiai atsikartojančius.

Be abejo, italų virtuvė pirmiausia asocijuojasi su sezoniškumu, todėl Velykų stalas neįsivaizduojamas be žolelių ir žalumynų:  dilgėlės, aguonų lapai, apyniai, kiaulpienės, laiškiniai česnakai, šalavijai, rozmarinai, laukiniai špinatai ir kt.

Daugelyje regionų ėriena yra vienas svarbiausių patiekalų (skirtingai gamintų, patiektų su skirtingais padažais ir garnyrais).

Desertui daug kur kepamas la Torta Verde di Pasqua ( žaliasis Velykų pyragas) su pavasarinėmis aromatinėmis žolelėmis. Taip pat verta paminėti Pizza di Pasqua (Velykų pica) arba Torta di Pasqua (Velykų pyragas), kuri su pica neturi nieko bendro. Tai mielinis pyragas, savo forma primenantis Panettone, kepamas iš kiaušinių, daug pekorino ir parmezano sūrių. Taip pat- torta Pasqualina, populiariausia Ligūrijoje. Tai trapios tešlos pyragas, įdarytas varškės, sūrio, kiaušinių ir špinatų mišiniu.

Prieš Velykas Italijos parduotuvių lentynos nukraunamos šokoladiniais kiaušiniais ir pyragu la Colomba. Įvairiausių dydžių ir skonių šokoladiniai kiaušiniai išsiskiria viena maža detale- viduje yra staigmena. Gali būti mažas žaislas ar šiaip smulkmena, galinti nustebinti ir pradžiuginti. Tipiškas Velykų pyragas- la Colomba, kurio forma primena balandį išskleistais sparnais. Balandis primena visuotinio potvynio epizodą, kai paukštis grįžo į Nojaus laivą, snape laikydamas alyvmedžio šaką. Tai taikos žinia, simbolizuojanti ramybę. Norint kokybiško la Colomba, rekomenduojame jo ieškoti vietinėse kepyklėlėse.

Mes gyvename Veneto regione, tačiau visai šalia ribos su Lombardija, būtent šių regionų patiekalus pasirinkome apžvelgti išsamiau.

Tarp tipiškų patiekalų, Venete patiekamos pasqualina salotos iš kietai virtų kiaušinių; risotto su bruscandoli ( laukinių šparagų viršūnės); ėriena su bulvėmis ir desertui- pyragas su grappa (bussola). Šeimos keičiasi margučiais kaip ilgo gyvenimo ir gerovės linkėjimu. Prie avienos arba ėriuko ant dažno stalo patiekiami vaisių-garstyčių pagardai (kaip mūsų krautuvėlėje kriaušių-garstyčių Capogiro).

Lombardijoje tipiški patiekalai– la Colomba ir Torta salata (sūrus sluoksniuotos tešlos su keptuvėje keptos vištienos, kumpio, parmezano, šparagų, čiobrelių ir petražolių įdaru). Daug dėmesio skiriama kiaušiniams- atgimimo simboliui, kurį pramonė pavertė šokoladiniu. Iš mėsos pirmoje vietoje- ėriena. Ėrieną ir kiaušinius yra tradicija šventinti bažnyčioje, todėl pietums dažniausiai- kepta vištiena su kietai virtais kiaušiniais. 

Kiekviena šeima yra perėmusi receptų ir tradicijų iš savo tėvų, senelių ir prosenelių, todėl, net kalbant apie vieną regioną, kalbame apie dėsningumus, o ne taisykles. Kiekviena šeima turi savą receptą, savaip interpretuoja Velykų stalo patiekalus.

Beje, visų puikiai žinoma ir mėgstama lazanija yra vienas iš velykinių patiekalų. Tad, jei lankytumėtės italų šeimoje per Velykas, yra nemažai šansų paragauti tą tikrąją, autentišką lazaniją.

Pirmadienis po šv. Velykų (la Pasqua) čia vadinamas la Pasquetta. Ši diena tradiciškai praleidžiama giminaičių, kaimynų ar draugų kompanijoje, važiuojant „už miesto“, rengiant pikniką gamtoje.